VAIKŲ SENSORINĖS INTEGRACIJOS SUTRIKIMŲ VERTINIMAS

          Kiekvienas žmogus jį supančią aplinką supranta liesdamas, matydamas, girdėdamas, uosdamas ir pan. Paprastai šie pojūčiai formuojasi savaime vaikystėje įvairių žaidimų metu, per skirtingus dirgiklius, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių pojūčių suvokimas nėra efektyvus.

          Kiekvieno žmogaus reakcijos į pojūčius yra skirtingos – vieniems tam tikri dirgikliai nekelia reakcijų, kitiems – šios reakcijos per stiprios ar per silpnos. Žmogus dirgiklių gali siekti, vengti arba reaguoti kaip ir dauguma kitų – normaliai. Toks pojūčių suvokimas vadinamas sensorine integracija.

          Kriščiūnas (2014) teigia, jog sensorinė integracija – tai centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti ir įvertinti per jutimus iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją. Sutrikusi sensorinė integracija pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į sensorinius dirgiklius bei keistu elgesiu. Dažniausiai per stiprios ar per silpnos reakcijos į dirgiklius pasireiškia vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Dėl kitokio sensorininių dirgiklių suvokimo vaikai gali pradėti elgtis neįprastai – nesirengti tam tikros tekstūros rūbų, vengti šiurkščių kilimų, užsidengti ausis, girdint tam tikrus garsus, kurie daugumai nekelia reakcijų ir t. t. – tai per stiprios reakcijos į dirgiklius, vaikas jų gali vengti.

          Per silpnos reakcijos į dirgiklius gali pasireikšti dirgiklių siekimu, pavyzdžiui, aktyvus judėjimas, kompiuterių ekranų intensyvus stebėjimas, garsų skleidimas ir t.t. Meyer teigia, jog svarbu vaikui augant ugdyti adaptacinius įgūdžius, kaip tinkamai reaguoti į šiuos dirgiklius. Tai reikalinga sėkmingam kasdienių veiklų atlikimui, kurios su amžiumi tampa vis sudėtingesnes. Vaikai, kurie neįprastai reaguoja į sensorinius dirgiklius, susiduria su sunkumais bendraujant, socializuojantis bei atliekant kasdienes veiklas.

          Svarbu suprasti ir žinoti, su kokiais sunkumais, susijusiais su sensorine integracija, susiduria vaikas. Kuo anksčiau yra pastebimi sensorinės integracijos sutrikimai, tuo greičiau galima pradėti taikyti sensorinės integracijos terapinius metodus. Sensorinės integracijos terapijos metu įvairiomis priemonėmis, užduotimis, veiklomis stimuliuojami smegenų centrai. Tokiu būdu siekiama gerinti pojūčių integravimą – išgauti adekvačias reakcijas į skirtingus dirgiklius. Sensorinei integracijai tampant efektyvesnei lengvėja vaiko adaptacija aplinkoje ir gerėja savarankiškumas, mokymosi ir bendravimo įgūdžiai.

          Sensorinės integracijos sutrikimo, kaip diagnozės, nėra. Kol kas tai yra kaip požymis, simptomas kito sutrikimo. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl apie sensorinę integraciją, jos sutrikimus, visuomenėje mažai kalbama. Trūksta žinių ne tik tėvams, tačiau ir su vaiku dirbantiems mokytojams, specialistams. 

          Sensorinės integracijos ir jos sutrikimų atsiradimo bei simptomų suvokimas padeda labiau įsigilinti ir suprasti problemas, su kuriomis susiduria vaikai, turintys sensorinių dirgiklių suvokimo pakitimų. Atsižvelgus į tai, specialistai turi galimybę tinkamai ir tikslingai padėti vaikams, juos ruošti sensoriniams iššūkiams kasdienėse veiklose.

          Planuojant užduotys ir užsiėmimai orientuoti į silpnąsias vaiko sritis, siekiant suteikti vaikui kuo daugiau teigiamų emocijų ir potyrių. Sensorinės sritys persipina vienos su kitomis.

          Specialiosios pagalbos tikslas – užtikrinti tinkamą sunkumų turinčių vaikų ugdymą pagal jų poreikius ir/ar Psichologinės pedagoginės tarnybos rekomendacijas.

Specialiosios pagalbos uždaviniai:

• Lavinti pažintinius ir socialinius gebėjimus kasdienių veiklų (pamokų, popamokinės veiklos ir žaidimų) metu.
• Lavinti sensorinius pojūčius parenkant specialius tam skirtus būdus bei priemones.
• Lavinti dėmesį, girdimąjį dėmesį ir atmintį, kalbos supratimą, ekspresyviąją kalbą.
• Lavinti smulkiąją ir stambiąją motoriką.
• Formuoti pasitikėjimą savo sugebėjimais.

Ugdymo(si) metodai ir pagalbos mokiniui būdai:

1. Veiklą planuoti etapais;
2. Užduotis struktūrizuoti, žodinę informaciją perteikti trumpai su vaizdinėmis priemonėmis;
3. Užduotis atlikti remiantis konkrečiais pavyzdžiais.
4. Užtikrinti užduočių atlikimo tęstinumą popamokinėje veikloje ir namuose.
5. Aiškios ir trumpos žodinės instrukcijos, vaizdinių priemonių naudojimas.
6. Įsitikinti, ar ugdytinis viską supranta. Prireikus pakartoti, parodyti ką ir kaip reikia padaryti.
7. Kinestezinis metodas (piešti pirštu ore, smėlyje, kt.).
8. Paskatinimai: prireikus dažnesnėmis pertraukėlėmis veiklų metu, patinkančiomis veiklomis, socialiniais pagyrimais.